Pagrindinis vakuuminio butelio veikimas priklauso nuo jo konstrukcijos, medžiagų pasirinkimo ir kelių pagrindinių technologijų derinio, visų pirma, įskaitant sandarinimo sistemą, vakuuminės izoliacijos technologiją, dengimo procesą, konstrukcijos sutvirtinimą ir medžiagų evoliuciją.
Sandarinimo sistema: sandarinimo sistema tiesiogiai lemia sandarumą{0}} ir higienos saugą. Jo esmė yra sandarinimo medžiagos, tikslus konstrukcinis dizainas ir scenarijų optimizavimas. Pagrindiniuose sandarinimo komponentuose turi būti naudojamos medžiagos, pvz., silikonas, atitinkantis sąlyčio su maistu standartus, puikiai atsparus aukštai ir žemai temperatūrai, kad būtų išvengta deformacijos, senėjimo ar kvapo, kai jie užpildomi karštu vandeniu arba naudojami ilgą laiką. Dangtelio ir žiočių sriegiai arba tvirtinimo{4}}struktūra turi būti tiksliai apskaičiuota ir apdirbta, kad būtų užtikrintas tvirtas prigludimas ir vienodas fiksavimo slėgis, kad sandarinimo medžiaga visiškai sukibtų. Dinamiškais atvejais, pvz., naudojant sportą ir transporto priemones, dažnai naudojami papildomi skląsčiai, vieno -mygtuko paspaudimo- tipo sandarinimo konstrukcijos arba išmetimo vožtuvai, siekiant užtikrinti dvigubą apsaugą ir subalansuoti vidinį ir išorinį oro slėgį, o tai pagerina atidarymo patirtį.
Vakuuminės izoliacijos technologija: Vakuuminė izoliacija yra pagrindinis šilumos išsaugojimo principas. Pašalinus orą iš dvigubo sluoksnio struktūros, kad susidarytų vakuuminis sluoksnis, šilumos laidumas ir konvekcija gali būti labai blokuojami, taip pasiekiamas ilgalaikis-šilumos ir šalčio išsaugojimas. Ši technologija, kurią 1892 m. išrado seras Jamesas Dewaras, buvo šiuolaikinės vakuuminės kolbos prototipas.
Dengimo procesas: siekiant dar labiau pagerinti izoliacijos efektyvumą, dvigubos{0}}sienos konstrukcijos vidinė sienelė dažnai padengiama sidabro arba aliuminio plėvele. Ši danga atspindi šilumą, sklindančią iš konteinerio vidaus atgal, efektyviai sumažindama šilumos nuostolius dėl šiluminės spinduliuotės. Ir atvirkščiai, laikant šaltus skysčius, jis taip pat neleidžia išorinei šilumos spinduliuotei patekti į kolbą.
Struktūrinis sutvirtinimas: Siekiant pagerinti praktiškumą ir ilgaamžiškumą, vakuuminių kolbų struktūra per visą istoriją buvo daug patobulinta. Įprasti sutvirtinimo metodai apima metalinio išorinio apvalkalo pridėjimą prie kolbos ir apsauginio guminio pagrindo įrengimą.
Medžiagos evoliucija: Vakuuminių kolbų vidinio įdėklo medžiaga smarkiai pasikeitė. Ankstyviausiose Dewar kolbose buvo naudojamas stiklinis įdėklas. 1913 m. Viljamas Stenlis išrado nerūdijančio plieno dvigubą -sienę izoliuotą kolbą, kuri žymiai pagerino jos atsparumą smūgiams. 1978 m. buvo pristatytos prekyboje parduodamos nerūdijančio plieno dvigubos -sienos aukštos- vakuuminės izoliacijos kolbos, dar labiau derinančios nerūdijančio plieno ilgaamžiškumą su aukšto-vakuuminės izoliacijos technologija, tapusios šiuolaikine pagrindine srove.
